Gražiausia pavasario šventė – šv. Velykos
Pavasaris kasdien labiau išsilieja saule ir žaluma – gamtoje ir kalendoriuje viskas tvarkinga. Įprastu ritmu artėja ir pati gražiausia pavasario šventė – šv. Velykos. Ši šventė siejama su žiemos pabaiga, pavasariu, gamtos atbudimu ir dėl to laukiama bei laikoma džiaugsminga švente. Tai dar ir graži šventė šeimoms, neatsiejama nuo bendrų darbų: namų tvarkymo ir puošimo, kiaušinių marginimo.
Velykų šventė išlaikė nemažai senųjų tradicijų, tačiau kai kurios prasmės jau pasimiršo, o būtent tradicijų prasmė, simbolika suteikia šventei ypatingą svarbą ir nuotaiką. Todėl norėtųsi jas priminti.
Kadaise Lietuvoje Velykoms buvo ruošiamasi net septynias savaites. Velykos, kaip ir daugelis mūsų švenčiamų švenčių, turi pagoniškas šaknis, tačiau, atėjus krikščionybei ši šventė keitėsi, įgavo kitas prasmes. Tai gamtos atgimimas, atsibudimas po ilgos ir sunkios žiemos, krikščionybei atėjus ši šventė siejama su Kristaus prisikėlimu.
Pati Velykų šventė prasideda savaitę iki Velykų Verbų sekmadieniu, kurio metu šventinamos verbos: gluosnių rykštelės, kadagių šakelės.
Po Verbų sekmadienio seka Didžioji savaitė, kurios metu laikytasi rimties, stengtasi nesibarti. Didįjį Ketvirtadienį, dar vadinamą Čystuoju (švariuoju) ketvirtadieniu, visa šeima susitvarkydavo namus, ūkį. Didysis Penktadienis – rimties ir susikaupimo, atgailos diena. Margučius dažydavo Velykų išvakarėse – Didįjį Šeštadienį, tuomet eidavo į Bažnyčią atsinešti šventinto vandens ir velykinės ugnies, ant kurios gamindavo valgius.
Pirmoji Velykų diena Velykų dienos rytą šeima kėlėsi anksti (tikėta, kad jei per Velykas ilgai miegosi, galvą skaudės) ir prausėsi šaltu, lediniu vandeniu, nuplaudami ligas ir norėdami ilgai gyventi. Pirmoji Velykų diena skirta vaišėms ir būdavo kiek ramesnė, švenčiama tik šeimos rate.
Antroji Velykų diena buvo skirta pramogoms, susitikimams su kaimynais, giminaičiais. Buvo einama į svečius, žaidžiami įvairiausi velykiniai žaidimai, šeimos linksminosi ir dainavo. Visi drauge ridendavo kiaušinius per lovelį, dauždami tikrino kiaušinių stiprumą.
Trečioji Velykų diena. Senovėje Velykos buvo švenčiamos tris dienas. Trečiąją Velykų dieną, kuri vadinama Ledų diena, reikėjo tinginiauti. Tikėta, kad, jeigu draudimo nepaisysi ir dirbsi, vasarą „ledai javus nukuls“, t.y. kruša sunaikins bebaigiantį bręsti derlių.
Atvelykis. Pirmasis sekmadienis po Velykų vadinamas Atvelykiu, vaikų Velykomis, nes šią dieną karaliauja vaikai: dažo kiaušinius, žaidžia žaidimus. Taip pat yra tradicija būtent šią dieną aplankyti vaiko krikštatėvius (kitur krikštatėviai lanko vaikus).
Velykų šventė kviečia mus džiaugtis gyvenimu ir prasmingai jį gyventi. Kviečia džiaugtis visomis mums suteiktomis gyvenimo dovanomis: kiekviena diena, kiekvienu mums duotu žmogumi. Gamta atgimsta: keiskimės ir mes, kad dar labiau mylėtume, geriau suprastume vieni kitus, lengviau prisipažintume klydę ir taisytumės.
Svarbiausia Velykas pasitikti pailsėjus ir geros nuotaikos, pasipuošus savo būtį. Kviečiame „pasivaikščioti“ po VšĮ Alytaus miesto socialinių paslaugų centrą ir pasižiūrėti kaip mes pasiruošėme šventėms.
(Naudotasi informacijos šaltiniais iš interneto)
Velykų šventė išlaikė nemažai senųjų tradicijų, tačiau kai kurios prasmės jau pasimiršo, o būtent tradicijų prasmė, simbolika suteikia šventei ypatingą svarbą ir nuotaiką. Todėl norėtųsi jas priminti.
Kadaise Lietuvoje Velykoms buvo ruošiamasi net septynias savaites. Velykos, kaip ir daugelis mūsų švenčiamų švenčių, turi pagoniškas šaknis, tačiau, atėjus krikščionybei ši šventė keitėsi, įgavo kitas prasmes. Tai gamtos atgimimas, atsibudimas po ilgos ir sunkios žiemos, krikščionybei atėjus ši šventė siejama su Kristaus prisikėlimu.
Pati Velykų šventė prasideda savaitę iki Velykų Verbų sekmadieniu, kurio metu šventinamos verbos: gluosnių rykštelės, kadagių šakelės.
Po Verbų sekmadienio seka Didžioji savaitė, kurios metu laikytasi rimties, stengtasi nesibarti. Didįjį Ketvirtadienį, dar vadinamą Čystuoju (švariuoju) ketvirtadieniu, visa šeima susitvarkydavo namus, ūkį. Didysis Penktadienis – rimties ir susikaupimo, atgailos diena. Margučius dažydavo Velykų išvakarėse – Didįjį Šeštadienį, tuomet eidavo į Bažnyčią atsinešti šventinto vandens ir velykinės ugnies, ant kurios gamindavo valgius.
Pirmoji Velykų diena Velykų dienos rytą šeima kėlėsi anksti (tikėta, kad jei per Velykas ilgai miegosi, galvą skaudės) ir prausėsi šaltu, lediniu vandeniu, nuplaudami ligas ir norėdami ilgai gyventi. Pirmoji Velykų diena skirta vaišėms ir būdavo kiek ramesnė, švenčiama tik šeimos rate.
Antroji Velykų diena buvo skirta pramogoms, susitikimams su kaimynais, giminaičiais. Buvo einama į svečius, žaidžiami įvairiausi velykiniai žaidimai, šeimos linksminosi ir dainavo. Visi drauge ridendavo kiaušinius per lovelį, dauždami tikrino kiaušinių stiprumą.
Trečioji Velykų diena. Senovėje Velykos buvo švenčiamos tris dienas. Trečiąją Velykų dieną, kuri vadinama Ledų diena, reikėjo tinginiauti. Tikėta, kad, jeigu draudimo nepaisysi ir dirbsi, vasarą „ledai javus nukuls“, t.y. kruša sunaikins bebaigiantį bręsti derlių.
Atvelykis. Pirmasis sekmadienis po Velykų vadinamas Atvelykiu, vaikų Velykomis, nes šią dieną karaliauja vaikai: dažo kiaušinius, žaidžia žaidimus. Taip pat yra tradicija būtent šią dieną aplankyti vaiko krikštatėvius (kitur krikštatėviai lanko vaikus).
Velykų šventė kviečia mus džiaugtis gyvenimu ir prasmingai jį gyventi. Kviečia džiaugtis visomis mums suteiktomis gyvenimo dovanomis: kiekviena diena, kiekvienu mums duotu žmogumi. Gamta atgimsta: keiskimės ir mes, kad dar labiau mylėtume, geriau suprastume vieni kitus, lengviau prisipažintume klydę ir taisytumės.
Svarbiausia Velykas pasitikti pailsėjus ir geros nuotaikos, pasipuošus savo būtį. Kviečiame „pasivaikščioti“ po VšĮ Alytaus miesto socialinių paslaugų centrą ir pasižiūrėti kaip mes pasiruošėme šventėms.
(Naudotasi informacijos šaltiniais iš interneto)
