Apie gerą komandą ir socialinį darbą

2021, 27 liepos

Moterims duota daug: empatija, mokėjimas klausytis, apkabinti, negirdėti kai reikia, užjausti, pralinksminti. Viskas, kas išvardyta, neįrašyta, bet tarp eilučių, gali surasti socialinių darbuotojų, teikiančių paslaugas į namus, pareigybės aprašyme. 

VšĮ Alytaus miesto socialinių paslaugų centro socialinės globos padalinyje dirba apie keturiasdešimt moterų. Kiekvieną rytą jos pabyra po miestą: eina į pagalbą senatvei, negaliai, vienatvei.

Negalima rašyti apie šias darbuotojas, nepakalbėjus su kiekviena, neišklausius, neišgirdus jų bėdų ir džiaugsmų. Jos kiekvieną dieną neša žinią į miestą: “Jeigu sulaukus garbaus amžiaus jums sunku, jei liga prikaustė prie patalo, jei negalia uždarė į namus, jei vaikai nuleido rankas, nebežinodami, kaip padėti savo tėvams oriai praleisti dar vieną gyvenimo dieną – mes dirbame, esame profesionalai, mes galime padėti“.

Tegul apie savo darbą kalba pačios darbuotojos…

„Šiame darbe reikia tokio atsidavimo, tiesiog dviem šimtais procentų. Kitaip nieko nebus. Mano Albinutei skauda, ir man skauda. Mes abi vis kartu, pasitardamos, pasikalbėdamos. Gal ir keistai nuskambės, bet ji man kaip antra mama“.

„Kai ateinu pirmą kartą pas žmogų, tai stebisi: „Kaip tu tokia jauna (24 metai) dirbi tokį sunkų darbą. Jauni renkasi, kur lengviau“ O aš va jau ketveri metai dirbu šį darbą. Man gal sekasi: malonius žmones turiu, visada susikalbam. Ir metų skirtumo nejaučiu, tik malonumą, kad galiu padėti. Tai viskas, ko reikia šiame darbe. Na dar kantrybės.“

„Sunkus darbas, reikalaujantis atsidavimo. Dirbti bet kaip nereikia ir negalima: kartais tu esi vienintelis ryšys tarp žmogaus ir jam jau nutolusio pasaulio. Tada jau geriau nedirbti šio darbo, o ne būti blogu ryšiu. Viską, dirbdamas su žmogumi, gali daryti tik nuoširdžiai. Ateini, pripranti prie žmogaus, o paskui matai kaip jam vis sunkiau paprastus dalykus padaryti, vis daugiau pagalbos reikia. Ir tada ašaros byra, o dirbti reikia“.

„Sunkiausia būna, kai ateini ir niekas durų neatidaro. Tada jau supranti, kas galėjo nutikti. Kartais randi nukritusį žmogų ir negali pasimesti: reikia teikti pagalbą, nors kraujo bijau,  ir ieškoti sprendimo čia ir dabar. Teko su dukra vienai močiutei ir akis užmerkti. Jei mes nepadarysim, tai kas padarys. Toks darbas. Ir visoms tokie išbandymai žmogaus išėjimu būna.“

„Kiekviena diena būna kitokia. Čia tik taip atrodo, kad vyresnio amžiaus žmogui reikia mažai: visokių situacijų būna. Didžiausias priešas yra jų vienatvė,  kai žmonės neturi su kuo  pasikalbėti. Kartais labai pasigendi ryšio su artimaisiais, norisi, o ir pasitarti reikia, kaip geriau padėti. Tada mūsų paslauga būtų kokybiškesnė.“

„Kartais būna liūdna, kai pasikeičia žmogus, kuriam teikei paslaugas, nes prie jo pripranti. Bet darbas toks: mūsų padalinyje vyksta nuolatiniai pokyčiai. Tu labai daug būni šalia senatvės, negalios, skausmo. Kažkaip nejučia tai parsineši namo: būna ir liūdna, ir sunku“.

„Daug mūsų paslaugų gavėjų yra jautrūs. Senatvė padaro juos bejėgius ir priklausomus nuo kito žmogaus pagalbos. Reaguoja į viską su ašaromis akyse. Todėl niekaip kitaip dirbti negali – tik su atsidavimu“.

„Negali dirbti, jeigu neperpranti žmogaus, savotiškai prie jo neprisiriši. Ateina toks laikas, kai susikalbi be žodžių, tik žvilgsniais, ko žmogus nori, kur jam skauda, nes kartais ir pasakyti negali. Labai smagu, kai džiaugiasi tavo teikiama paslauga, o artimieji įvertina tavo darbą, jauti jų supratimą ir palaikymą“.

„ Manau, kad viso mūsų padalinio darbo esmė yra pagalba ir psichologinis bei fizinis žmogaus palaikymas. Kartais sunku prisitaikyti prie naujo paslaugų gavėjo, tačiau darbuotoja turi rasti individualų priėjimą, kitaip darbo nebus. Todėl tikrai reikia labai įvairių žinių. Neteisūs tie, kurie sako: „Va kiek metų slaugau savo mamą, tėvą ir nereikia man jokių žinių“.  Būna visko: moterims rūpi, kaip tas jos paslaugų gavėjas gyvena savaitgalį, važiuoja pažiūrėti, jei žino, kad niekas neaplankys, žmogus vienišas“.

„Maniau, kad dirbti su senyvo amžiaus asmenimis – tai ramus darbas. Kaip aš klydau: kiekvienas rytas atneša įvairiausių pokyčių, nuolat reikia priimti naujus sprendimus. Dabar galiu teigti, kad socialinis darbas tai pokyčių profesija, veikla, kuri reikalauja iš žmogaus ne tik žinių ir kompetencijų, bet ir iniciatyvumo, kūrybiškumo. Dirbti socialinį darbą – reiškia visą laiką tobulėti, taikyti naujausias žinias ir metodus. Tai nuolatinis informacijos atnaujinimas įvairiose srityse, susijusiose su paslaugos teikimu.

  Labai smagu, kad su kolektyvu praėjome pirmąjį adaptacijos periodą: jau žinome vienos kitas, perpratau bendravimo su darbuotojomis subtilybes, atsižvelgiu į kiekvieną individualiai. Smagiausia būna, kai artimieji atneša kuriai nors darbuotojai padėką. Štai ir šią savaitę tokia padėka atkeliavo darbuotojai Birutei iš dėkingos dukros. Pasibaigus karantinui, pradėjome lankytis pas paslaugų gavėjus, kad pabendrauti, sužinoti apie problemas ir gerus dalykis. Toks pabendravimas  labai reikalingas ir prasmingas “.

  Moterys vardija ir sunkumus, su kuriais susiduria darbe. Sunkiausia socialiniame darbe yra perdegimas, tiek fizinis, tiek emocinis. Nereta socialinė darbuotoja  turi stuburo problemų. Kitos skundžiasi nemiga, padidėjusiu nuovargiu. Kai  perdegi emociškai ir tampi apatiškas darbui bei savo paslaugų gavėjams, jie tai labai greitai pajaučia. Todėl labai svarbu laiku save įsivertinti ir reikalui esant paprašyti pagalbos sau. Dažnai socialiniai darbuotojai nelinkę prašyti pagalbos sau, nes yra įpratę pagalbą teikti tik kitiems.

Su perdegimo sindromu darbuotojos kovojai įvairiais būdais: kam padeda savęs pažinimas, žinių  gilinimas ir lavinimas, mokymasis nenusivilti dėl nesėkmių, laikymasis kokybiško dienos ritmo,  rūpestis savimi, judėjimas, „nesinešimas“ darbinių problemų į namus. Kartais tai užsiėmimas meditacija,  knygų skaitymas.

Dažna išsako mintį, kad būtina stiprinti paslaugų gavėjų pasitikėjimą socialiniu darbuotoju, akcentuojant, kad socialinis darbuotojas yra paslaugų gavėjo/šeimos bendradarbis siekiant pokyčių, profesionalas, kuris vadovaujasi mokslinėmis žiniomis ir įstatymais. To iš socialinių darbuotojų ir laukia visuomenė.

Darbuotojos pasidžiaugia, kad dažnai įkvepia kolegų, vadovų palaikymas, kūrybiškas požiūris į darbą, nauji iššūkiai ir supratimas, kokią svarbią ir reikalingą misiją jos atlieka. Darbas padalinyje nebuvo sustojęs nė vieną akimirka, kad ir kokia situacija buvo šalyje.

Nuoširdžiai dėkojame mūsų centro Socialinės globos padalinio socialiniams darbuotojams už jų atsidavimą darbui, jautrumą, norą tobulėti ir dirbti kuo geriau. Puiku dirbti su tokiais žmonėmis.

Kviečiame girdėti vieni kitus, mokytis vieni iš kitų, pajusti vieni kitų lūkesčius. O jeigu jūsų šeimos nariui prireiks pagalbos namuose: skambinkite, rašykite.

Agnė Kuniejienė, Socialinės globos padalinio vedėja socialinėms paslaugoms;

tel. nr. 867920790; el. p. a.kuniejiene@aspc.lt 

Rita Jasionytė, Socialinės globos padalinio socialinio darbo organizatorė;

tel. nr. 869809775; el. p. r.jasionyte@aspc.lt 

Dovilė Matukonienė, Socialinės globos padalinio socialinė darbuotoja;

tel. nr. 860251507; el. p. d.matukoniene@aspc.lt