VšĮ Alytaus miesto socialinių paslaugų centro Paramos šeimai padalinio atvejo vadybininkė Inga Remeikienė su kolegomis dalinosi patirtimi ir pristatė pranešimą tema „Mano profesija ir Aš“

Pranešimas pradėtas pasakojimu apie Mokytoją, kuris kiekvieną dieną mokiniams skleidžia žinias, išmintį, patirtį, dalinasi pasaulio stebuklais, per pasakojimus veda mokinius į platų, pilną nuotykių pasaulį, skatina juos domėtis gyvenimo paslaptimis, nes jų laukia pilnas nuotykių ir galimybių kelias. Pedagogo ir socialinio darbuotojo profesijos turi bendrą tikslą  – būti šalia žmogaus, bendrauti, ieškoti ir rasti pokalbiui aktualių temų klientui, domėtis kuo domisi jis, ieškoti stiprybių, pažinti žmogaus jausmus, poreikius, pastebėti galias ir gebėjimus, juos ugdyti, įgalinti patį žmogų veikti. Ne paslaptis, kad socialinio darbo profesija nėra ypač populiari, nes nepopuliaru būti su tais, kurie yra gyvenimo nuskriausti, silpni, nusivylę, nelaimingi. Kartais gyvenime būna taip, kad užtenka sutikti vieną žmogų, kuris gali tapti didžiausiu įkvėpėju, mokytoju, gyvenimo vedliu ir juo gali būti socialinis darbuotojas. Tad kokiomis asmeninėmis savybėmis turi pasižymėti socialinio darbo srities specialistas?

Tikriausiai ši profesija neatsiejama nuo humaniškumo – nors dirbant socialinį darbą tenka įvairių patirčių – skaudžių įžeidimų, neteisybės, nusivylimų, tačiau reikia rasti jėgų atleisti ir toliau stengtis padėti, profesionaliai dirbti savo darbą. Darbas yra procesas ir jis būna visoks ir lengvas, ir sunkus, sėkmingas ir nesėkmingas, linksmas ir liūdnas, pateisinantis lūkesčius arba ne. Dirbdami klystam visi, tačiau svarbu klaidų nekartoti, iš jų pasimokyti ir žinoti, kad sunkumai žmogų sustiprina, tikėti, kad  “kiekvienam žmogui duota užtektinai jėgų įvykdyti tai, kuo jis yra įsitikinęs”.

Meilė ir aistra darbui turi uždegti kiekvieną socialinį darbuotoją, žinių turime kiekvienas, tačiau jas gebėti pritaikyti praktikoje tikslui pasiekti reikia išradingumo. Teikiant pagalbą svarbu  žingeidumas, smalsumas, reiklumas sau, domėjimasis kitu žmogumi, jo situacija, noras jį suprasti.

“Kas nėra stipriausias, tas turi būti išmintingiausias” – nuolatinis tobulėjimas – viena pagrindinių socialinio darbuotojo savybių. Būna situacijų kuomet pakeisti nieko negalima, todėl žinios, patirtis, išmintis lieka vienintelis ginklas. Socialinio darbuotojo pasaulėžiūra, požiūris į gyvenimiškas situacija yra didžioji stiprybė, tai lemia darbo kokybę.  Nuolatinis savęs turtinimas, savišvieta, vertybės, padeda įvertinti gyvenimo aspektus.  Svarbu ne tik stengtis pažinti kitą, bet ir įsiklausyti į patį save, įvardinti savo vertybes, tikslus, atpažinti savo reakcijas įvairiose situacijose, mokėti kontroliuoti savo emocijas, jausmus. 

Duoti kitam viską ką gali geriausiai ir tikėti, kad žmogui gali pavykti yra viena svarbiausių socialinio darbuotojo vertybių, „mes gyvename iš to, ką gauname, bet kuriame gyvenimą iš to, ką duodame“
(V. Čerčilis). Svarbu gyvenimo iššūkius priimti tokius, kokie jie yra, išmokti gyventi su tuo kas nutiko, susitaikyt, nekaltint ir neieškot atsakymų, nes kartais jų tiesiog nėra. Svarbu padėti žmogui įsivertinti gyvenimo situacijas ir skatinti ieškoti sprendimų, siekti pokyčių.

Socialinio darbo srities tyrinėtojai dažnai kelia klausimus: socialiniu darbuotoju gimstama ar tampama? Ar tai pašaukimas ar profesija? Atsakymas yra – jei turime įgimtų savybių:  žingeidumo, vidinės motyvacijos tobulėti, jautrumo, drąsos aukotis dėl kito ir tas savybes tobuliname teorinėje ir praktinėje veikloje tikrai galima tapti profesionaliais socialiniais darbuotojais ir jausti gyvenimo pilnatvę.  Viskas yra tobula kai asmenybės savybės su profesija harmoningai sutampa.