„Pokyčio kelias“ – kai žmogaus patirtis tampa socialinio darbo ištekliumi

Socialiniame darbe dažnai susiduriame su žmonėmis, kurie išgyvena sudėtingas gyvenimo situacijas, tačiau dar nėra pasirengę priimti pagalbos, nemato jos prasmės ar tiki galintys su sunkumais susitvarkyti savarankiškai. Tokiose situacijose vienas sudėtingiausių specialisto uždavinių – ne tik pasiūlyti tinkamą pagalbą, bet ir padėti žmogui atrasti vidinę motyvaciją pokyčiui.

Kasdienė socialinio darbo praktika paskatino ieškoti kitokio būdo kalbėti apie pokytį. Kilo klausimas: o kas, jeigu apie pagalbos priėmimą, abejones, nesėkmes ir pokytį žmogui kalbėtų ne specialistas, o kitas žmogus, pats visa tai patyręs?

Taip gimė savipagalbos grupės susitikimo „Pokyčio kelias“ idėja – sukurti erdvę, kurioje žmonės galėtų ne tik gauti pagalbą, bet ir  dalindamiesi savo patirtimi padėtų kitiems atrasti jėgų keisti savo gyvenimą

Susitikimą organizavo ir įgyvendino atvejo vadybininkė Edita Švetkauskienė, socialinės darbuotojos darbui su šeimomis Renata Gruškaitė ir Vilma Aliulienė. Susitikimą moderavo Edita Švetkauskienė.

Pokalbis truko dvi valandas, tačiau jos prabėgo nepastebimai. Susėdimas ratu, susipažinimo užduotis, moderuojamas pokalbis ir galimybė reflektuoti padėjo sukurti saugią, neformalią atmosferą. Į pokalbį, klausimus ir pasidalijimus įsitraukė visi dalyviai.

Susitikimas buvo ypatingai jautrus ir nuoširdus. Kalbėjome apie tai, apie ką ne visada lengva kalbėti garsiai – priklausomybę, pasirinkimus, nusivylimus, atkryčius, šeimą, vaikus, pagalbos priėmimą, tikėjimą savimi ir viltį. Buvo jaudulio, susimąstymo ir tylos akimirkų. Pokalbis palietė pačias giliausias širdies gelmes – turbūt kitaip ir negali būti, kai žmonės apie savo gyvenimą kalba iš širdies.

Du žmonės – du pokyčio keliai

Savo autentiška patirtimi sutiko pasidalinti pokyčio keliu einanti šeima – Marija (vardas pakeistas)  ir Tomas. Jie yra pora, augina dukrą, tačiau kiekvieno jų kelias į pokytį buvo ir tebėra asmeniškas. Vienas svarbiausių jų pasakojimo akcentų – pokytis neprasidėjo nuo didelės motyvacijos.

Abu atvirai pripažino, kad tuo metu, kai šeima išgyveno krizę, priimti siūlomą pagalbą buvo labai sunku. Kilo įvairių minčių, abejonių, vidinio pasipriešinimo. Ne visada buvo lengva suprasti, kodėl reikalingas vienas ar kitas specialistų siūlomas žingsnis, o pagalbos prasmė ne visuomet buvo matoma iš karto.

Tomas ilgą laiką manė galintis kontroliuoti alkoholio vartojimą. Jam atrodė, kad jis dar nėra pasiekęs „dugno“. Be to, anksčiau jau buvo metus nevartojęs alkoholio, todėl tikėjo, kad prireikus ir vėl galės sustoti. Net nuvykus į Minesotos programą jį kurį laiką lydėjo mintis, kad čia atvažiavo todėl, jog „reikėjo“. Tačiau programos metu atliktas testas, kitų žmonių istorijos ir išgirstos mintys padėjo pačiam kitaip pamatyti ir įvertinti savo situaciją. Vienu svarbiausių argumentų, padėjusių apsispręsti vykti į programą, tapo išgirstas sakinys: „Savo vaiko nematysi tik keturias savaites, o ne ištisus mėnesius, kuriuos praleidi vartodamas.“ Ši mintis palietė tai, kas Tomui buvo iš tiesų svarbu – šeimą ir vaiką. Minesotos programa vėliau tapo vienu reikšmingiausių jo pokyčio kelio lūžio taškų.

Marija ir Tomas į Minesotos programą išvyko tuo pačiu metu, tačiau į skirtingus miestus. Jie buvo pora, tačiau kiekvienam teko atskirai susitikti su savo priklausomybe, išgyvenimais ir atsakomybe už savo gyvenimą. Namo jie abu grįžo– daug ką supratę apie save ir užsidegę pokyčiams. Kartu jie pabrėžė, kad viena didžiausių atramų šiame kelyje tapo vienas kitam. Galbūt jų patirtį geriausiai apibūdina mintis: keistis kiekvienam teko pačiam, tačiau pokyčio keliu jie pasirinko eiti kartu.

Tačiau jų istorija nėra tiesus kelias nuo problemos iki sėkmės. Abu atvirai kalbėjo ir apie atkryčius. Marija vieną iš savo atkryčių siejo su dideliu nuovargiu, įsisukimu į darbus ir nepakankamu dėmesiu savo savijautai bei emocinei būsenai. Ši patirtis padėjo suprasti, kaip svarbu laiku pastebėti save ir savo poreikius. Iš Minesotos programos moteris parsivežė paprastas, tačiau jai labai svarbias taisykles – nebūti alkanai, pavargusiai ir vienišai. Šiandien jai ypač svarbus bendravimas, ryšys su žmonėmis ir gebėjimas pasirūpinti ne tik kitais, bet ir savimi.

Marija  jautriai kalbėjo ir apie motinystę. Ji prisipažino, kad jeigu galėtų sugrįžti į laiką, kai gimė dukrytė, kai kuriuos dalykus norėtų daryti kitaip. Tačiau pokyčio kelias suteikia ne galimybę pakeisti praeitį, o galimybę kitaip rinktis šiandien.

Tomas apie savo atkrytį kalbėjo atvirai ir su saviironija. Grįžęs iš Minesotos, kaip pats sakė, tarsi „užsidėjo karūną“ – manė dabar jau žinantis, kaip su priklausomybe kovoti. Tačiau užteko vienos pagundos, vieno paslydimo, ir viskas pradėjo suktis iš naujo. Ši patirtis tapo dar viena svarbia pamoka – žinojimas savaime rizikos nepanaikina.

Šiandien abu supranta, kad priklausomybė nėra problema, kurią galima kartą išspręsti ir pamiršti. Jiems pokytis reiškia mokymąsi gyventi kitaip – stebėti savo emocinę būseną, atpažinti rizikas, priimti pagalbą, mokytis ir sąmoningai rinktis blaivų gyvenimą. Abu supranta, kad alkoholio jų gyvenime nebegali būti.

Pagalbos prasmė kartais atsiskleidžia vėliau

Šiandien Marija ir Tomas į laikotarpį, kai šeimai buvo siūloma pagalba, žvelgia jau iš kitos perspektyvos. Tai, kas krizės metu kėlė abejonių, pasipriešinimą ar atrodė sunkiai priimtina, dabar jie geba pamatyti kaip svarbią savo pokyčio proceso dalį. Abu aiškiai įvardijo – profesionali specialistų pagalba pokyčio kelyje yra būtina. Jie pabrėžė psichologės-priklausomybių konsultantės Romaldos Stasionienės konsultacijų reikšmę. Marija taip pat išskyrė tėvystės įgūdžių stiprinimo mokymus, Tomas – anoniminių alkoholikų grupių veiklą, kitų žmonių patirtis bei mokymąsi atpažinti ir įvardyti savo jausmus.

Tomas ne kartą grįžo prie tikėjimo, mokymosi ir veikimo svarbos. O Marija kalbėjo apie būtinybę net sunkiausiu metu ieškoti nors mažo šviesuliuko, mažo saulės spindulėlio, kuris padėtų neprarasti vilties.

Jų istorijoje aiškiai atsiskleidė, kad pokytį retai lemia viena pagalbos priemonė. Jį kuria profesionalios pagalbos, artimųjų palaikymo, bendrystės, tarpusavio ryšio, meilės šeimai ir paties žmogaus pastangų visuma.

Ši patirtis svarbi ir socialinio darbo specialistams. Krizę išgyvenančio žmogaus pasipriešinimas nebūtinai reiškia, kad pagalba jam nereikalinga. Kartais žmogui reikia laiko, santykio, padrąsinimo ir galimybės pačiam atrasti siūlomos pagalbos prasmę. Žmogaus šiandien ištartas „nenoriu“, „man nereikia“ ar „aš susitvarkysiu pats“ nebūtinai yra galutinis atsakymas. Kartais tik gerokai vėliau jis gali įvardyti, kokią reikšmę jo gyvenime turėjo tuo metu taip sunkiai priimama pagalba.

Viena patirtis – trys perspektyvos

Reflektuojant įvykusį susitikimą išryškėjo, kad toks formatas gali būti vertingas ne vien žmogui, kuris klausosi istorijos. Jo potencialą galima matyti bent iš trijų perspektyvų.

Žmogui, kuris dalijasi. Pasakodamas savo istoriją jis reflektuoja nueitą kelią, pamato ne tik sunkumus ir klaidas, bet ir savo pastangas, įgytas žinias bei stiprybes. Keičiasi ir jo vaidmuo – iš žmogaus, kuriam buvo ir yra teikiama pagalba, jis tampa žmogumi, kurio patirtis gali būti vertinga kitam. Tai svarbi įgalinimo patirtis.

Žmogui, kuris klausosi. Motyvacijos stokojantį paslaugų gavėją specialisto argumentai ne visada pasiekia. Tačiau žmogaus, kuris pats kažkada abejojo, priešinosi pagalbai, patyrė atkryčių ir vis dėlto tęsia pokyčio kelią, istorija gali būti išgirsta kitaip. Ji neįpareigoja ir nemoralizuoja – ji leidžia atpažinti save ir pamatyti realią pokyčio galimybę.

Specialistui, kuris klausosi. Tai galimybė trumpam atsitraukti nuo įprasto vertinančio, planuojančio, motyvuojančio ir pagalbą organizuojančio vaidmens. Klausydamasis žmogaus istorijos specialistas gauna labai vertingą grįžtamąjį ryšį: kas žmogui trukdė priimti pagalbą, kas tapo lūžio tašku, kokie žodžiai buvo išgirsti, kokia pagalba tapo prasminga ir kas padėjo nenuleisti rankų. Tai skatina kelti ir profesinei refleksijai svarbų klausimą: Ar žmogus iš tiesų yra nemotyvuotas, ar mes dar neatradome to, kas būtent jam būtų prasminga?

Ne kalbėti apie žmogų, o mokytis iš žmogaus

Pirmoji „Pokyčio kelio“ patirtis dar neleidžia kalbėti apie ilgalaikį tokio formato poveikį. Tačiau didelis dalyvių įsitraukimas, atvirumas, nuoširdus dialogas ir po susitikimo kilusi profesinė refleksija skatina šią kryptį tęsti ir stebėti jos galimybes.

Socialiniame darbe daug kalbame apie žmogaus įgalinimą, partnerystę, stiprybių atpažinimą ir aktyvų paslaugų gavėjo dalyvavimą pagalbos procese. Šis susitikimas leido šiuos principus patirti praktiškai. Specialistas nėra vienintelis žinių turėtojas. Profesionalas atsineša profesines žinias, o žmogus – unikalias savo gyvenimo patirties žinias. Galbūt todėl kartais verta pakeisti įprastą klausimą „ko žmogus gali išmokti iš specialisto?“ kitu: „Ko mes, specialistai, galime išmokti iš žmogaus?“ Ir kartu nepamiršti dar vienos svarbios socialinio darbo tiesos – specialistas negali nueiti pokyčio kelio už žmogų, tačiau gali būti šalia, kol žmogus tampa pasirengęs juo eiti.

Marija susitikimo metu kalbėjo apie būtinybę net sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu ieškoti nors mažo šviesuliuko, mažo saulės spindulėlio, kuris padėtų neprarasti vilties. Kartais tuo šviesuliuku tampa artimas žmogus. Kartais – profesionali specialisto pagalba. Kartais – bendrystė. O kartais – kito žmogaus iš širdies papasakota istorija.

Straipsnį parengė atvejo vadybininkė Edita Švetkauskienė, socialinės darbuotojos dirbančios su šeimomis Renata Gruškaitė, Vilma Aliulienė.