Apie mus kasdienybėje

Kasryt eidamas į  darbą galvoji apie kolegas, su kuriais pradėsi dieną ir kartu padėsi žmogui: silpnesniam, kartais kenčiančiam, kartais laimingam, bet visada kažko iš tavęs besitikinčiam. Toks mūsų darbas, tokia mūsų kasdienybė: kasdien būti šalia ir spręsti dešimtis problemų.
Taigi šiandien apie tuos, kurie šalia, kurie kasdien kartu, apie darbuotojus Dienos centre asmenims su negalia. Pagalvoji ir nusišypsai: žinai tų, su kuriais eini vienu keliu stiprybes ir silpnybes. Žinai, ką pasakyti, ko paklausti, ką patarti, kokios pagalbos paprašyti.
Juk visiems būna: ne ta koja dieną pradėjai ir tiesiog reikia įsivažiuoti, gerokai paieškoti savyje gerumo, kad dalintis juo su lankytojais. Lyg ir pasijunti silpnas ir, čia, centre, suskamba žvalus socialinio darbo organizatorės Nijolės Kosmačiauskienės balsas ir kažkaip savaime viskas sustoja į savas vietas: kiekvienas atsiduria ten kur reikia – kas puodą lipdo, kas vilnas kedena, kas pas slaugytoją palydimas: visi patenka į Nijolės regėjimo lauką. Ne vieną darbuotoją žavi Nijolės mokėjimas viską spręsti čia ir dabar, jos organizaciniai gebėjimai ir atsakomybės jausmas. Tai darbuotoja, kuri kiekvieną dieną veda visą komandą, o jos optimizmas nenugalimas. Ir kažkaip visada šalia atsiduria  socialinio darbuotojo padėjėja Renata Bucevičienė. Renata – žmogus, kuriam norisi užduoti keistą klausimą: „Ar jūs kada nors supykstate, Renata?“ Renata savyje turi kažkokį ypatingą švytėjimą. Jau aštuonerius metus, kada centre besusitiktum Renatą – ji visada šypsosi. Eina koridoriumi žmogus ir neša šviesą: tylią, ramią, apkabinančią kiekvieną žmogų, patekusį į tą srautą. Nešte nuneša tą šviesą lankytojams ir gimsta šviesūs piešiniai, originalūs darbai, čiurlena ramios kalbos. Net ir pats neramiausias šalia jos kažkaip nurimsta. O idėjų ir grožio kabinete, kur dirba Renata su lankytojais, niekada netrūksta. Kad idėjos būtų įgyvendintos šalia Renatos – Jūratė Vudolevičiūtė: dvi darbuotojos, kurios susikalba žvilgsniais. Ji savo ramybe, tvirtybe ir nauju požiūriu į veiklas tęsia gražią grandinę: Niolė, Renata, Jūratė ir kiti…

Apie tuos kitus… Kartais būna tylus darbuotojas, kuris lyg ašis ir ant jo daug kas sukasi. Kas nežino, kad Rasos Skidzevičienės kabinete tylu: visi susikaupę lipdo, dėlioja Rasos mėgstamus taškelius, kažkokias tik jiems suprantamas formas ir gaunasi nepakartojami keramikos dirbiniai: puodai, lėkštės, vazos, žvakidės. Rasai kažkaip pavyksta įtraukti kiekvieną atėjusį į jos kabinetą: mokytis ir kurti. O rezultatai puikūs: keramikos parodos pačios dažniausios, mugėse tai būna pagrindinė prekė.
Eini per centrą ir žinai, kur rasi didžiausią knibždėlyną ir kūrybinę netvarką. Pas Vilmą Balevičienę – nes ten vienu metu įgyvendinamos kelios idėjos. Taupioji mūsų Vilma visada pasiruošusi visiems kūrybos atvejams: galima ramiai daryti paveiksliuką iš vilnos, ar gaminti sapnų gaudyklę, verbas rišti, kalėdinius vainikus gaminti. Viską galima, nes kažkaip Vilmai pavyksta iškart kelias idėjas įgyvendinti. Su Vilma ir į šiltnamį galima nubėgti augalais pasirūpinti. Veiksmas tiesiog kamuoliais virsta šiame kabinete.

O kur kompiuteriai, ten ir Kęstutis Šlekys. Veiklos zonos čia visiems paskirstytos: Ineta rašo, nes tai jai patinka, Linutė ir Miglė bando įveikti simegrafijos technika ant lentučių atliekamus darbus. Santa ir Nerijus „panirę“ į internetinę erdvę.
Ne visada judru ir gyva kitame korpuse, kur įsikūrę lankytojai su sunkesne negalia. Bet užtat ten daug džiaugsmo dėl paties mažiausio kiekvienos lankytojo  pasiekimo. Jeigu ranka suvirpa darbelį darant: tai visada šalia socialinio darbuotojo padėjėjos Jolita Urbanskienė, Regina Grigaravičienė ir Laimutė Bartusevičienė. Dienos čia ne visada būna lengvos ir paprastos – negalia daro savo, todėl galima tik pavydėti šioms moterims kantrybės ir mokėjimo palaikyti kiekvieną ir džiaugtis.
Būtinai reikia papasakoti apie slaugytoją Virgutę (taip ją ir vadiname) Balčiuvienę, kaip apie žmogų, visiškai pasinėręs į savo darbą. Taip ir jauti: Virginija gyvena tuo, ką daro, tada ir pats kitaip negali: pasitempi, galvą kilsteli aukštyn. Tokie tie komandinio darbo privalumai. Nors kitokių pas mus ir nerasi: socialinis darbas turi tave pašaukti, kad dirbtum jį „iš dūšios“. V.Balčiuvienė yra slaugytoja iš pašaukimo. Darbas socialinėje įstaigoje tiesiog pagilino jos kompetencijas. Ji reikalinga ir gali dirbti kiekviename padalinyje, o naujų žinių troškimas – pavydėtinas.  Mūsų paslaugų kokybė pagerėjo, kai slaugytoja, pagal poreikį, gali dalyvauti kiekvieno padalinio veikloje: ir namuose pakonsultuoti socialinio darbuotojo padėjėją, ir centre kiekviename padalinyje ji būti reikalinga.
Praplaukia liūdesio šešėlis: ten kur spalio mėnesį šurmuliavo apie trisdešimt lankytojų, šiandien ne daugiau dvylikos: karantinas įnešė savo korektyvas. Ir Nijolė su Renata sėdi prie telefono ir kalba su lankytojais, jų tėvais: na dar truputėlį palaukim, karantiną dar pratęsė…
Tylus muzikos terapijos kabinetas, nešurmuliuoja salė, kur vykdavo mankštos, smiginio, judesio užsiėmimai. Na dar truputėlį: kantrybė ir laukimas visada duoda gerą rezultatą.
Mes visada laukiame Jūsų…